22. Keistas posūkis (1 dalis)

Na, sakyčiau, kad jau metas keliauti pirktis daiktų mokyklai. Pasidarysiu sąrašą ir keliausiu. Bet pirmiausia reikės užsukti pas siuvėją dėl naujos uniformos. Per visas tas keliones pamiršau užsisakyti naują. Nežinau, ar spės pasiūti. Na, bet jei ką, paeisiu kelias savaites ir su sena. Greit atsikėliau, apsitvarkiau ir nusileidau žemyn.
 - Labas, - pasisveikino Eliotas.
 - O, labas, - atsakiau.
 - Važiuosim kartu?
 - O tai mama?
 - Su tėčiu išeiginę pasidarė.
 - Dar vieną, - nusišypsojau.
 - Mhm.. Jie paliko mums pinigų, tad netrukus ir galėsime pajudėti.
 - Ok. Tik pavalgysiu.
 - Gerai, einu Džesei paskambinti.
 - Ji irgi važiuos?
 - Nežinau dar.
Elis nuėjo. Na taip. Ko gi yra šaldytuve? Manau suvalgysiu porą sumuštinių. Pasiilgau jų, seniai valgiau.
Po kiek laiko jau prisivalgius su Eliotu važiavome dėl uniformų. Eilių nebuvo, todėl mus apmatavo labai greitai ir jau važiavome pirktis kitų prekių mokyklai. Kai jau išėjome iš prekybos centro, prekes sukroviau į automobilį.
 - Eliotai.
 - Ką?
 - Eisiu pėsčiomis.
 - Kaip nori, - jis įsėdo į automobilį ir nuvažiavo.
Aš dar atsisėdau ant suoliuko. Netikėtai man pasidarė labai sunku. Jau tuoj reikės į mokyklą, tuoj baigsis vasara ir viskas bus praeity. Kaip man bus sunku viskas be Martyno, Elės. Ypač be jo... Kaip visko pasiilgau: jo rankų, jo juoko, jo balso ir galiausiai lūpų,kurias jaučiau tik vieną kartą. Tik vieną vienintelį kartą, kuris buvo toks malonus ir tuo pačiu skaudus. Kažin, ką jis dabar veikia, ką galvoja. Ar jiems viskas gerai? Tikriausiai jis vis dar su Viktorija. Aj, nusiramink, Amelija. Vis tiek šansų būti su tavimi jam nėra. Tai neįmanoma. Tad geriau su jau su ja.
Atsistojau, nusipirkau ledų ir patraukiau link namų. Ja spėjau pastebėti, kad mane nužiūrinėja jau mažiau žmonių. Dėmesio vis dar kaip ir sulaukiu, bet jau mažiau, nes aš nesirodau jau kokius tris mėnesius žurnaluose. Na neskaitant to karto,kai buvo fotosesija Brazilijoje. Echh. Ir vėl ta Brazilija...
Na bet kuo toliau, tuo labiau mane žmonės primirš. Na visiškai to padaryti bus neįmanoma, kai mano mama diktuoja taisykles madų pasauliui.
Einu miestu, kuris yra man vis dar svetimas, kuriam jaučiu priešiškumą, tačiau jau nebe tokį. Jis šiek tiek tapo man geresni, bet tik tiek. Ėjau ir dairiausi aplinkui. Į kai kuriuos pastatus dėmesį atkreipiau pirmą kartą, į kai kurias vietas dėmesį taip pat tik dabar atkreipiau. Ir jos visai gražios, bet tik išore. Čia nėra jaukios šilumos, kurią jaučiau Brazilijoje. Ir vėl Brazilija...
Užmiršk, Amelija.
 - Amelija? - išgirdau Saros balsą.
Atsisukau ir ant suoliuko sėdėjo ji. Su tais pačiais drabužiais kaip vakarėlyje. O juk praėjo kelios dvi dienos. Ji sėdėjo visa nuvargusi, susišiaušusi ir purvina, be nieko. Tik su ta pačia suknele.
 - Jėtau, Sara, kaip tu atrodai!!!
 - Aj nu.. Jau šaipaisi. Tada dink iš čia. Iš vis, ko aš čia į tave kreipiausi.
 - Gerai, - apsisukau ir nuėjau.
 - Ne, palauk. Aš atsiprašau. Prieik.
Tada mano galvoje pasigirdo Martyno balsas. "Pasikalbėk su ja. Jei ji tavęs ieško, vadinasi, turi tau kai ką pasakyti". Nė nepajaučiau kaip paklusau tam balsui ir grįžau prie Saros. Įsižiūrėjau į jos akis. Jos tokios apsiblaususios, bet šiuo metu atrodo nuoširdžios, kaip seniau, kai ji buvo mano geriausia draugė.
 - Sara, pasakok, kas nutiko, - pagaliau susiruošiau ją išklausyti, kad ir kaip tai sunku būtų.