21. Tolyn nuo praeities (2 dalis)

Ausis užgulė tranki muzika.Na ką gi... Aš ir vėl vakarėlyje. Pamačiau seniai matytus veidus, kurie man atrodo dar labiau nutolę ir dar labiau nepažįstami. Daugelį iš jų šiandien matysiu tikrai paskutinį kartą. Kiek apsipratau su muzika, pakalbėjau su keliais žmonėmis, pasiėmiau gėrimą. Nors vakarėlis ką tik prasidėjo, jau nemažai žmonių buvo apsiblaususiomis akimis, o tai reiškė tik kelis dalykus, kurie ir taip labai aiškūs.
Dabar pirmą kartą rimtai pagalvojau: ir ką gi aš čia veiksiu? Su tokiais žmonėmis tikrai nepasilinkminsiu. Gal ir padariau klaidą čia ateidama.
 - Labas, Amelija, - pasigirdo Saros balsas.
 - Sveika, - išspaudžiau dirbtinę šypseną .
Sara kiek svyravo.
 - Tai jau grįžai. Labai įdegusi.
 - Pati žinau.
 - O tu nė neįsivaizduoji, kaip man be tavęs gerai!!! Pažiūrėk kiek draugų, - ji išskėtė rankas.
Tikriausiai ji jau nemažai įkaušus.
 - Tai gerai. Ko tada čia kalbi su manim? - į mus jau žiūrėjo ne vienas žmogus.
 - Nes, nes... Echh. Užsičiaupk.  Šiaip sau.
 - Na tai aš tada einu, - apsisukau ir ėjau link baro.
 - Ne, palauk. Aš atsiprašau... - ji rėkė.
 - Einam, Sara, - įsiterpė jos nauja draugužė.
 - Nors taip. Kam man čia reikalinga kažkokia pasipūtėlė, - ji nusisuko ir nuėjo.
Kaip ji degradavo! Ir į kokias nesąmones Sara įsivėlė. Tik dabar pamačiau jos apranga. Ji apsirengus kaip, kaip kokia šliundra. Susigadino savo gyvenimėlį  jinai. Na ir gerai. Pati kalta.
kiek pasėdėjau, labiau susibendravau su keliomis merginomis ir gan gerai linksminomės, kol prie manęs prisistatė vienas toks didelis Niujorko mergišius - Robertas. Tas pats, kuris vis taikosi į mane.
 - Labas, mažyte, - "pasisveikino" jis.
 - Aš turiu vardą.
 - Oj kokia pasikėlus. Na gerai. Labas, Amelija.
 - Labas.
 - Tai kaip atostogos.
 - Gerai, o tau?
 - Tai šen tai ten. Žinau, tu labai išgražėjai. Atrodai dar geriau, nei kada nors seniau.
 - Žinau.
 - Gal einam pašokti?
Eiti ar neiti? Štai koks klausimas dabar kirbėjo mano galvoje. Norėčiau neiti, bet taip norėjau jam ką nors iškrėsti, kad net net rankos drebėjo.
 - Gerai, - dar viena dirbtinė mano šypsena.
Ir kaip tyčia grojo tokia lėta daina, kuri mane žiauriai nervino, ypač, kai Robertas tvirtai suėmė mano liemenį ir prisitraukė arčiau. Bandžiau jam irgi būti meili, kad paskui, kai jis galvos, kad yra arti tikslo, nusiviltų. Vėl. Po kelių dainų jis tiek įsidrąsino, kad pradėjo mane bučiuoti, kurį laiką jam nieko nesakiau dėl to, bet paskui jis jau pasijautė mane nugalėjęs.
 - Einam iš čia, - sušnabždėjo jis man į ausį.
To kaip ir nelabai tikėjausi:
 - Amm... Dar ne.
 - Bet kodėl? Aš taip noriu pabūti su tavimi vienas.
 - Žinai ką? Apsigalvojau, - bandžiau išsisukti.
 - Ką?!
 - Matau kai ką geresnio už tave, - pasitraukiau nuo jo ir nuėjau link baro pasėdėti.
Tikriausiai čia ateiti buvo klaida. Ir ką aš sau galvojau? Kad pasilinksminsiu tarp šitų kvailių, kurie pasilinksminti sugeba tik gerai įkaušę. Turbūt geriau būtų jau eiti.
Kieme jau pasijaučiau kiek geriau. Nusprendžiau namo eiti pėsčiomis. Nors tai ir užtruktų nemažai laiko.
 - Tu su manimi nejuokausi, - kai pasukau už kampo pamačiau Robertą.
 - Ir kaip tu man uždrausi.
Į šį klausimą jis neatsakė, tik pagriebė mane už rankos ir pradėjo tempti link automobilio.
 - Paleisk!!! - šaukiau. - Ką tu darai? Ar visai išprotėjai?
 - Patylėk.
 - Ar tau galvoj negerai? Paleisk mane, kol nepradėjau rėkti.
 - Rėk kiek nori. Visi viduj, niekas negirdės.
Jis pasodino mane į savo automobilį ir negana to užrakino dureles. Galų gale jis pats atsisėdo prie vairo ir pajudėjom.
 - Kur važiuojam?
 - Nesvarbu.
 - Sustok.
 - Na jau ne. Žinok, su manimi nejuokaujama. Ko noriu, tą ir gaunu.
 - Pažiūrėk koks tu girtas. Prašau sustok, - jau buvau rimtai išsigandusi.
Jis tylėjo. Dar labiau mano širdis pradėjo daužytis, kai supratau, kad važiuojame iš Niujorko.
 - Kur mes važiuojam? - stengiausi neparodyti, kad bijau.
 - Kur kur!! Į mišką.
 - Ką!? Tau galvoj negerai? Matei, kiek žmonių mus matė kartu. Visi supras, kad tai tavo darbas.
 - Lygtai man rūpi.
 - Gal tu sustok ir ramiai viską viską apgalvok? Jeigu man kas atsitiks, tau geruoju nesibaigs.
 - Ir ką gi tu man padarysi?
Šūdas. Į kalėjimą tokio nepasodinsi. Tėvai viską sutvarkytų.
 - Tai ko tyli? - paklausė.
Paėmiau slapta savo telefoną. Parašysiu Eliotui žinutę.
 - Ką čia turi?
 - Nieko, - atsakiau ir bandžiau paslėpti telefoną.
 - Atiduok, - turbūt jau pamatė.
Man nei nereikėjo nieko atsakyti, o Robertas jau atėmė iš manęs telefoną. Jėtau, ką daryti?! Kaip prisidirbau.
 - Robertai, dar kartą prašau, sustok.
 - Ne.
 - Žinok tau vistiek nieko neišeis.
 - Nu nu. Ir kaip kažin?
 - Na, man tokie kaip tu nepatinka.
 - Ir?
 - Na man labiau patinka jos, - pamelavau.
 - Kaip suprast? - jis jau prilėtino automobilį.
 - Paprastai. Pa\iūrėk į mano telefoną. Gabija, Kotryna, Simona - čia tik dalis jų.
 - Tu nori pasakyti, kad esi...
 - Mhm... Ir manau, kad tikrai nenori, kad tavo bičiuliai sužinotų su kuo turėjai reikalų.
 - Gaš...
 - Tad sukis ir mauk atgal.
Jo veide įžvelgiau pasibjaurėjimą. Na ir gerai. Bent jau kiek ramiau dabar jaučiuosi. O galutinai nusiraminau, kai jis apsuko automobilį ir pajudėjo link mano namų.
 - Ir būtų geriau, jei niekas apie šią kelionę nesužinotų, - pridūriau.
 - Mhm.
 - Ooo. Ir atiduok telefoną.