21. Tolyn nuo praeities (1 dalis)

Atostogos su šeima buvo puikios. Apie tokia nė svajoti nesvajojau. Tikrai nesitikėjau tokio posūkio. Kiekvieną dieną tėtis su Eliotu plaukė valtimi žvejoti. Na kartais plaukiau ir aš. pasirodo, kad tėtis puikus žvejys. Beveik visą laiką valgėm patiekalus iš žuvies. Buvome dar nuplaukę į tokią salą. Ji beveik nepereinama. Ten taip daug augalų, kad eiti buvo sunku. Toje saloje prisiminiau laiką su Martynu. Gal reikės dažniau ten nuvykti. Bet dar tiksliai nežinau, nes gali būti per daug sunku prisiminti tuos puikius kelis mėnesius. Mama pasirodė gera kulinarė. Tikrai ji skaniai gamina valgyti, o ir vandens baimė truputį apmažėjo. Ji išdrįso eiti pasimaudyti į ežerą. Gaila, bet į valtį įlipti jos neprivertėm.
Dar buvome miestelyje. Prisiminiau daug žmonių. Aišku kai kuriuos atpažinti buvo sunku. Žmonės čia labai draugiški. Galima jaustis kaip namie. Visi tik kvietė mus į svečius, vaišino. Buvo tikrai gera. Susipažinau dar su keliais žmonėmis ir kol kas sutariame gan gerai. Emilija ten jau gyvena nuo vaikystės ir ji yra mano metų. Sakė, kad atvyks mokytis į Niujorką. Užjaučiau ją, bet be reikalo, nes ji nori čia atvažiuoti. Gal ir gerai. Turėsiu čia naują draugę. Kai atvyks čia, ji man paskambins. na bent jau taip tarėmės.
Iš tikrųjų galėčiau dar pasakoti ir pasakoti apie tą savaitę. Tikrai jos nepamiršiu. Pridarysiu nuotraukų, kurios bus iškabinėtos namuose (dabar jau tikrai namuose) ant sienų. O tėtis dar sakė, kad truputį kai ką viloje paremontuos, kad kitą kartą kai ten nuvažiuosim nenustebtumėm dar kartą. Ir dar jis pasamdė tokią moteriškę, kuri kas kiek ta laiko apvalys namą, kad patiems nebereikėtų tiek kuoptis, kaip praeitą kartą.
Vakar , kai grįžom iš karto kritau miegoti ir tokioje būsenoje išbuvau iki šiandienos  pirmos valandos. tai yra atsikėliau prieš... Prieš valandą. Ir vis dar vartausi lovoje. Neblogai. O juk šiandien tas "atsisveikinimo" vakarėlis. Reikėtų jau keltis, eisiu apsipirkti. Taip... gal nepakenktų paskutinį kartą tokio pobūdžio vakarėlyje pasirodyti kaip reikiant.
Lėtai atsikėliau, apsivilkau chalatą ir nulipau laiptais žemyn. Virtuvėje buvo tėtis.
 - Labas. O tu ne darbe?
 - Manai, kad taip pavargęs šiandien dar dirbsiu.
 - Aaa... O mama?
 - Išvažiavo nupirkti tau rėmelių.
 - Šaunu. Pačiai nebereikės. Tėti, šiandien eisiu į vakarėlį...
 - Gerai.
 - Ir nežinau kada grįšiu.
 - Gerai. Jei ką paskambinsi ir parvešiu.
 - Ok.
 - O koks ten vakarėlis?
 - Ammm...
 - Koks vakarėlis? - prie durų pasirodė Eliotas. - Užuodžiu linksmybes.
 - Šiandien bus.
 - Tai gal ir man būtų galima?
 - Aišku. Septintą būk susiruošęs.
 - Ok.
Pasidariau sausų pusryčių.
 - Na jau einu, - pasiėmiau dubenėlį ir nupėdinau į savo kambarį.

***

"Ką pirkti?". Galvoje sukosi šis klausimas, kai parduotuvėse vaikščiojau tarp drabužių. Vakarinės suknelė? Neee.... Ką nors sportiško? Nežinau, o jei visi ten bus pasipuošę? Geriau rinksiuosi kokią vasarinę suknelę. Tiks visur. Tik dabar reikia išsirinkti. Pardavėjos vis siūlė ir siūlė tuos savo skarmalus, kurie ne kiek gražūs, bet brangūs. Galiausiai nuėjau į mamos parduotuvę. Ten mane pardavėjos pažįsta ir tikrai pasiūlys, kas tinka.
Netrukus jau ėjau pėsčiomis namo su keliais maišeliais drabužių. Apsipirkinėjimas gal būtų buvęs visai neblogas, tik kad trūksta draugės. Na netrukus bus Emilija. Aš ją supažindinsiu su Niujorku.
Einant dairiausi po miestą. Jau buvau atpratusi nuo to šurmulio, automobilių triukšmo. Dabar viskas atrodo taip keista, svetima, bet jau nebe taip, kaip seniau. Nors vis dar kartais jaučiu žmonių įsmeigtas akis į mane.
 - Amelija?
Atsisukau atgal ir pamačiau seniai matytą Nikolą.
 - Ooo, labas, - tariau.
 - Jau grįžai... - jis atrodė kiek sutrikęs.
 - Kaip matai, - deja neturėjau ką jam pasakyti.
 - Amm... Gal nori kur nueiti?
 - Tai kad neturiu laiko. Skubu.
 - Aišku. O kur? Gal pakeliui.
 - Namo, bet reikia ruoštis į vakarėlį.
 - Hmmm... Tai gal palydėti.
 - Nebūtina, - tikrai nenorėjau, kad jis eitų su manim. Ir ką aš jam sakyčiau.
 - Na kaip nori. Gal dar kada susitiksim.
 - Jo. Iki.
 - Čiau.
Apsisukau ir nuėjau. Kiek nustebusi, bet ne per daug. Iš tikrųjų tai visai nesitikėjau jo čia sutikti, o jei susitiktumėme kaip dabar, tai galvojau, kad jis nekalbės su manim ar bus kas nors panašaus. Bet Nikas atrodė visai ramus.
Už kokios valandos grįžau namo. Visi buvo namuose. Mama privertė parodyti, ką nusipirkau. Pasakė, kad gerai išsirinkau. Dabar, kai pagalvoju, kiek keistai turėtų atrodyti. Dukra nusiperka mamos kurtus drabužius ir paskui jai rodo, ką nusipirko. Tikrai keista...
Vėliau nuėjau pavalgyti, o paskui eisiu ruoštis. Mama sakė, kad padarys man šukuoseną.