19. Namo... (4 dalis)

 - Amelija, ateik į svetainę!! - sušuko tėtis vakare, kai jau ir reikėjo tikėtis puolimo.
 - Tuoj!!!, - o mintyse vis kartojau, kad tik nepalūžčiau.
 - Dabar pat! - jis atrodė tikrai piktas.
 - Einu.
Svetainėje sėdėjo tėtis ant fotelio, o mama ant sofos.
 - Sėsk.
Atsisėdau.
 - kaip suprasti tavo šios dienos elgesį?
 - Paprastai. Jums jau pagaliau reikėtų išmokti būti tėvais.
 - Ką tu čia šneki?
 - Tiesą. Kaip dažnai aš jus matau? Vieną kartą į dieną? Ir tai ne visada. O kai jau būname visi kartu, jūs netikėtai prabylate apie savo verslą, kuris man lenda per gerklę. Kai galėtumėme visi kartu pabūti, jūs kalbat apie vakarėlius fotosesijas.
 - Bet juk tai šeimos verslas.
 - Jei jo kaina, neturėti normalių tėvų, tada aš tokio nenoriu. Man jau daug geriau būtų gyventi kokioje lūšnoj. Kas čia per namai? Čia tik tuščias pastatas, kur jūs pernakvojate. Ir viskas. tai ne namai.
 - Amelija, tu irgi turi prisidėti prie šeimos indėlio.
 - Jei jūs norit, kad aš paragaučiau darbo, tai gerai. Eisiu padirbti kokia fotografe, kur man tikrai patiks. Iš vis. Kada mes paskutinį kartą visi vakarieniavome kartu? Aš neatsimenu. O šeimos šventės.. Kalėdos... Kada jas šventėme kartu? Aš neatsimenu... Aš noriu normalaus gyvenimo. O ne tokio. Noriu turėti normalius tėvus.
 - Bet tu pagalvok, kaip kitos merginos svajoja būti tavo vietoje, - vis dar mama bandė kovoti, bet ji jau buvo sutrikusi kaip ir tėtis.
 - Tai ir priimk jas. Vietoj manęs. Man bus tikrai laimės, kad nebereikės nieko reklamuoti ir žmonės nebaksnos į mane pirštais. Viskas. Daugiau aš nebebūsiu firmos veidas, nevaikščiosiu į tuos vakarėlius. Gyvensiu kaip normalus žmogus. O jūs kaip norit.
 - Tu nedrįsi.
 - O ką jūs man padarysit? Prievarta nutepsit? Nemanau. Gana čia kurti "tobulos"šeimynėlės įvaizdį. Geriau jau bandyti tapti bent panašiai į normalią šeimą.
Tyla. Pagaliau jau išsakiau viską, ką tiek laiko kaupiau. Nežinau, ką sakys tėvai. Man jau vienodai, nes žinau, kad padariau viską, ką galėjau. Širdyje jaučiau nerealų palengvėjimą ir džiaugsmą.
 - Galiu eiti? - paklausiau.
 - Ne, - mama atrodė pikta kaip niekad.
 - Gali, - paprieštaravo tėtis.
 - Gerai, - atsakiau ir nuėjau.
Kažin, kas dabar bus. Na bent jau modeliu būti tikrai nebereikės, nes jie manęs neprivers. Tačiau ar susimąstys jie, kad reikia keisti ir gyvenimo būdą? Nežinau... Nuėjau į savo kambarį. Apačioje girdėjau, kad tėvai rėkauja vienas ant kito, tačiau ką,  nesupratau. Na ir gerai. Gal kitą kartą, kai grįšiu čia, jausiuosi, kad tikrai aš grįžau namo, o ne į kažkokį pastatą, skirtą tik pernakvoti.
Įsijungiau kompiuterį. Elektroniniame pašte yra keletas naujų pranešimų. Du iš jų nuo Saros. Viename, rašo, kad manęs nekenčia, išvarto visokiausiais žodžiais, o kitame jau atsiprašinėja ir sako, kad nori susitikti. Kas jai po galais darosi? Visiškai nesuprantu. Tai visaip mane varto, tai drauge bando vaidinti. Negaliu.. Kokia ji veidmainė!!! Nekenčiu tokių.
Kita žinutė nuo kitos bendraklasės, Klaudijos. Kviečia į vakarėlį. Hmmm... Eiti ar neiti? bent ten kaip visada: alkoholis, cigarečių dūmai, suktinės. Nueisiu. Tai bus paskutinis kartas. Tai bus tarsi atsisveikinimas su praeitu gyvenimu. Paskutinį kartą mane pamatys tokiame vakarėlyje. Paskutinį... Tad suskubau ir atrašiau Klaudijai žinutę, kad būsiu.
Kažkas netikėtai pabeldė į duris.
 - Prašau!!!
Įėjo Eliotas.
 - Kas čia buvo?
 - Nieko ypatingo.
 - Kaip tai? Girdėjai, kaip tėvai ten rėkauja?
 - Taip.
 - Įdomu, kas čia buvo.
 - Pastačiau juos į vietą.
 - Ką?
 - Pasakiau, kad nedirbsiu jokiu modeliu. Kad būsiu tuo, kuo noriu būti. Ir kad jiems rūpi tik verslas ir pinigai.
 - Oho. Turbūt ne šiaip pasakei, o jau viską išrėžei.
 - Turbūt.
 - Na žiūrėsim, kas čia bus.
 - Jo.
 - Na tai jau gal ir eisiu.
 - Aha. Iki.
Vėl likau viena. Manau, kad reikia apsitvarkyti kambarį, kad būtų nors kiek jaukiau.
Taip ir padarysiu.