19. Namo... (2 dalis)

Į viešbutį grįžau gal kokią penktą ryto. Buvau žiauriai pavargusi. Tokio vakarėlio dar nebuvo. Buvau planavusi grįžti anksčiau ir susipakuoti daiktus, bet ten buvo taip gera, ten tokia jauki atmosfera, kad vis galvojau, jog pabūsiu dar truputį ir dar truputį. Susipažinau su daug naujų žmonių, su kai kuriais radau bendrą kalbą. Tik gaila, kad taip vėlai tai atsitiko. Na, bet geriau dabar nei niekada. Po tokio vakarėlio krautis daiktų visai nebegaliu, nes vos pastoviu ant kojų. Aš tik nusivilkau suknelę, nupėdinau apsitvarkyti į vonią ir tada atsiguliau pamiegoti. Jaučiau, kaip man reikėjo miego, nes tiek laiko išbuvau nesumerkusi akių. Šį kartą palikti savo bėdas ir rūpesčius jau buvo lengva. Pamažėle nugrimzdau į gilų ir saldų miegą...

***

Mane pažadino beldimas į duris. O gal tiksliau labai stipri šviesa privertė mane atsimerkti. Beldimas jau privertė išsiristi iš lovos. Kažkas pabeldė dar kartą:
 - Tuoj! - sušukau.
Kas tokiu metu taip gali elgtis. Pažiūrėjau į laikrodį. Dabar jau pateisinau tą beldimą, nes jau buvo pirma valandą. Lėktuvas išskrenda šeštą. Tad turiu tik penkias valandėles. Nuskubėjau prie durų ir jas atidariau.
 - Labas, Ele, - pasisveikinau ir pakviečiau į vidų
 - Laba. Jėtau, tu dar miegojai?
 - Kaip matai...
 - Ou.. Atsiprašau.
 - Viskas gerai. Jau reikėjo keltis.
 - Sakau, gal norėtumei paskui nueiti kur nors pasivaikščioti dar prieš kelionę?
 - Būrų gerai, bet aš daiktų nesusikroviau dar. Be to dar laukiau ilga kelionė iki oro uosto.
 - Tiksliai!!! Na paskubam. Aš tau padėsiu. Tu čia pati apsitvarkyk, papusryčiauk, o aš pradėsiu tavo daiktus pakuoti.
 - Ok. Ačiū labai. Jei kas patiks, tu pasiimk sau, nes man viskas į lagaminą netilps.
 - Na...
 - Pasiimk. Vis geriau negu palikti čia.
 - Na gal ką ir išsirinksiu.
 - OK.
Pasiėmiau švarius drabužius ir nuskubėjau į vonią...

Visas tas laikas praėjo taip greitai... Tik oro uoste, apsikabinus Elę, tą supratau. Atrodo, ką tik mes buvome vakarėlyje ir visi kartu džiaugėmės, o dabar aš ir Elė jau verkiame.
 - Sėkmės tau, - palinkėjo ji. - Niekada nepamiršiu šios vasaros.
 - Ir tau sėkmės. Gal dar kada susitiksim, - giliai širdyje dar turėjau tokią mažą viltį.
 - Duok ir man atsisveikinti su Ele, - tarė Džesė, kuri irgi vos tvardėsi.
Prie manęs priėjo Martynas:
 - Laimingos kelionės.
 - Ačiū.
 - Ir nepamiršk apie ką kalbėjomės, - sušnibždėjo.
 - Ką?
 - Jau neatsimeni? Sara, ...
 - Aaaa.... Pagalvosiu.
 - Tai gal jau einam? - paklausė Eliotas.
 - Gerai. Na atia.
 - Pasiilgsim jūsų, - sušuko Elė.
 - Mes ir, - Džesės balsas.
Pasiėmėm savo lagaminus ir nuėjom. Dar ilgai jaučiau įsmeigtą jų žvilgsnį. O tuo įsitikinau, kai paskutinį kartą atsisukau į juos pažiūrėti.