16. Pasiteisinimai (1 dalis)

Mane pažadino staigus šviesos blyksnis į akis. Tikriausiai kažkas atitraukė užuolaidas.

- Kas per beprotis žadina mane ankstų rytą? - paklausiau šiek tiek užkimusi.

- Šiaip jau antra dienos, - išgirdau Marčio balsą. - Manau, kad jau reikėtų mums judėti, nes tavo tėvai yra. Gal jau tavęs ieško kas nors...

- Ammm... Ok. Aš tuoj atsikelsiu.

Trinktelėjus durims, aš dar kartą bandžiau atsimerkti. Jėtau, kaip noriu dar miego! Apsidairiau po kambarį. Saulės šviesoje jis dar gražesnis nei naktį. Miegojau Marčio kambaryje. Tik gaila vargšelio. Teko jam išsikraustyti ant sofos. Lėtai atsikėliau, apsirengiau vakarykščius drabužius, kurie, deja, man sukėlė ne geriausius jausmus. Netrukus jau ištipenau į virtuvę ir prisėdau ant kėdės. Apskritai paėmus, jų namučiai tokie maži ir paprasti, i nekaip pas mane, kur galima pasiklysti.

- Ko valgysi pusryčiams?

- O ko galima? - paklausiau.

- Hmmm.. Net nežinau. Nelabai ką ir pagaminti moku, - atsakė Martynas.

- Tiks tas, ką ir tu valgai. Kur tavo tėvas su Ele.

- Tėtis dirba, o Elė anksti rytą išvažiavo su tuo. Na to, kurio vardo niekaip neatsimenu.

- A. Aišku. Tai aš einu nusiprausti.

- Oky.
Kai grįžau, virtuvė kvepėjo kiaušiniene. Nu jo... Mano pilvas iš karto sugurgė. Kažin kada aš paskutinį kartą valgiau tokį padorų, naminį maistą.

- Kaip skaniai kvepia.. Gal padėti?

- Ne nebūtina.

- Padarysiu arbatos.

- Na gerai.

***

- Amelija? - sutikau Nikolą prie viešbučio durų. O taip... Prasidės. - Kur buvai? Ir dar su tuo.. - piktai nužvelgė Martyną.

- Ne tavo reikalas.

- Kaip tai ne mano? Ką man galvoti, kai visą naktį nebūni savo kambary, o ryte grįžti su tuo...

- Klausyk, aš ne kokia lėlytė, kurią gali varinėti kaip tik tu nori. Aš noriu turėti savo privatų gyvenimą apie kurį tau žinoti nebūtina.

- Bet gi tu mano mergina...

- Gal.

- Gal?

- Pasikalbėsim vėliau. Čiau.

Pasukau link savo kambarių. Na vargelis manęs laukia...

- Amelija, aš trumpam einu, - tarė Martis. - Vėliau ateisiu. Galėsi pasimokyti portugalų.

- Ok. Iki.

Kambaryje negana to laukė Džesika. Na gal ji manęs nekankins savo klausimais.

- Kur buvai? - tai pirmieji jos ištarti žodžiai.

- Nakvojau pas Elę.

- Kaip tu ten nusigavai?

- Nežinau. O kur Eliotas arba tėvai?

- Išvažiavo į kažkokį susitikimą. Pradėjo visokie iš Niujorko keliauti. Ieškojo ir tavęs ir neradę išvažiavo. Matosi, kad rimtai užpykę ant tavęs.

- Vienodai man. Einam gal į baseiną?

- Ok, bet vėliau. Už kokių trijų valandų, gerai?

- O kodėl?

- Masažų laukiu.

- Aišku. Tai prasimanysiu, ką veikti. Susitiksim tada prie baseino.

- Ok. Iki.

Ir ji išėjo.

Nusprendžiau ramiai paskaityti knygą. Jau senokai tokį dalyką laikiau rankose. Man beskaitant išgirdau skambutį į duris. Turbūt Martis, bet atidariusi duris, pamačiau, kad klydau. Nikolas.

- Paliksi tu kada nors mane ramybėje.

- Mums reikia pasikalbėti.

- Apie ką?

- Apie mus. Taip ilgiau tęstis negali.

- Užeik, - parodžiau į svetainę. - Sėskis. Nori ko nors atsigerti?

- Ne dabar.

- Na, o aš einu paimti ko nors.

- Palauk, Amelija! Neik dabar niekur. Sėsk ir pakalbam.

- Nu ok, - atsisėdau. - Kokios problemos?

- Ką tu veikei su Martynu?

- Nakvojau pas jį?

- Tai tu mane apgaudinėji?

- Ne. Bėgiojau vakar ir netyčia nubėgau iki jų. Buvo labai vėlu tai ir likau ten.

- Kodėl tu manęs vengi?

- Nes... - čia jau reikia pagalvoti. Kodėl aš jo vengiu? - Nežinau.

- Tu su tais savo "nežinau" mane skaudini.

- Vengiu, nes man viskas vyksta per greitai, - išrėžiau. - Kiek mes laiko pažįstami? Kelias savaites? O aš apie tave nieko nežinau. Iš vis kas, tu per vienas? Manau, kad aš tau čia pulsiu į glėbį? Tau gerai tu mane pažįsti, nes pastoviai kažkur matai. Ir nepasakyčiau, kad čia vadinasi pažinimas.

- Bet pirmos dienos buvo tokios gražios...

- Pirmos dienos? Man tai nieko nereiškia. Trumpam pasidaviau šiltiems orams, atsipalaidavau. Jėtau, aš net tavo pavardės nežinau...

- Tai ką darom? - pirmą katą mačiau Niką tokį rimtą.

- Nežinau.

- Tai sugalvokim, nes taip tęstis nebegali.

- Vis dar nenori ko nors užgerti? - paklausiau.

- Dabar neatsisakyčiau ko nors stipresnio.

- Tarkim ko?

- Tiks koks viskis. Tik nepagailėk ir atnešk visą butelį.

Nuėjusi prie barelio ir paėmiau dalyką, o pati pasiėmiau sulčių.

- Prašom, - padaviau.

Kurį laiką buvo tylu.

- Gal reikėtų... Nors ne, - apsigalvojo.

- Tu manęs nespaudi, aš nuo tavęs nebėgu. Tu nieko iš manęs nesitiki, tol kol normaliai nepažinsim vienas kito. Ir prašau neerzink manęs.

- Gerai, - jis atrodė kiek nusiminęs.

- Tiesiog daugiau normaliai pabendraukime.

- Ok. Gerai būtų, jei ateičiau šiandien kokią aštuntą ir kur nors nueitumėm?

- Lauksiu.

- Na tai aš einu, - atsistojo.

Palydėjau jį link durų, koridoriuje, prie durų jis mane pabučiavo. Tik šį kartą nebuvo jokių aistrų - nieko. O kai atsisveikinome, pamačiau tolumoje stovintį Martį.