12. Kaip namuose (2dalis)

Ką rengtis? Niekaip negaliu sugalvoti. Puoštis tai tikrai nesiruošiu. Bet vis tiek negaliu žiauriai atrodyti. Bet koks skirtumas... Rengsiuos paprastai. Pasiėmiau džinsus, bliuskutę ilgom rankovėm ir savo mėgstamiausią mėlyną megztinį. Man visai dzin, ką jis sakys. Pasišukavau, pasikvėpinau, apsimoviau sportbačius ir nuskubėjau į restoraną.

- Laabas, - pasisveikino jis, kiek nustebęs.

- Taip taip. Dabar klausyk. Jei manai, kad galėsi mane šantažuoti, tai labai klysti. Čia, žinok, tai yra paskutinis kartas, kai su tavimi kalbuosi. Tad užsikišk tu su...

- Palauk, - suriko jis ir į mus atsisuko pusė restorano lankytojų. - Aš atsiprašau.

- Kur gi ne...

- Tikrai. Labai labai atsiprašau. Tiesiog aš norėjau daugiau su tavimi pabendrauti.

- Tai kitą kartą žinosi, kad yra ir kitokių būdų pradėti pokalbiui.

- Gerai. prsipažįstu, kad suklydau. Tiesiog aš kiek pasimečiau. Ką man padaryti, kad tu atleistum ir patikėtum.

- Hmm... Tau reikėtų atstoti nuo manęs. Niekada nekalbinti ir nesirodyti man akyse.

- Ne.

- O taip.

- Sugalvok, ką nors kitą, nes aš neištversiu.

- Na tai tada nebus ir jokio atleidimo, - apsisukau ir nuėjau.

- Palauk, Amelija!

- Ką? vėl šantažuosi, ar sugalvojai ką nors žiauresnio?

- Ne. Bet gal pradėkim viską iš naujo? - jis nedrąsiai nusišypsojo.

Stovėjau netekusi žado. Kaip jis nesupranta, kad man nė trupučio nerūpi? Kad aš noriu jo atsikratyti? O gal...

- Gerai.

- Tuomet... Aš Nikolas.

- O tu žinai, kas aš.

- Apsimeskim, kad nežinau, - nusišypsojo jis.

- Nu ne. Aš tokių žaidimų nežaisiu.

- Bet gi sutarėm viską pradėti iš naujo.

- Gerai. Malonu, aš esu Amelija. - Tariau su ironija. - Dabar patenkintas?

- Beveik. Tai gal einam pavakarieniauti?

- Kur aš tau eisiu taip apsirengusi? - parodžiau į save.

- Taigi žinojai, kur eini.

- Na, kaip ir. Bet nesitikėjau tokios pabaigos.

- Tada einam į kokią paprastą kavinukę?

OMG! Kas man darosi? Juk turėjau viską jam išrėžti ir čiužinti į savo lovą ramiai pamiegoti. Bet ne... Aš čia stoviu kaip kokia višta ir dar labiau įsivėliau į tą žaidimą.

- Ne, Nikai, aš jau eisiu.

- Na kaip nori. Tada dar susitiksim kada nors.

- Nemanau.

- Dar pamatysi.. - tarė jis ir pasuko.

- Kur gi ne... - ir aš patraukiau link savo apartamentų.

Tikrai pasirūpinsiu, kad jo daugiau nematyčiau. Stengsiuos, kiek tik galėsiu. bet ar galėsiu? Nežinau...

Grįžusi į savo kambarį, užsisakiau vakarienę ir nuėjau pagulėti džekuzyje. Man tikrai reikia atsipalaiduoti, nes jaučiuosi šiek tiek sumišusi ir net nesuprantu kodėl.

Kaip gera buvo pagulėti toje vonioje. O ypač, kai pradėjau skaityti knygą. Tada aš atitrūkau nuo visos realybės ir pasinėriau į kitą pasaulį.

Kai nusiprausiau, pavalgiau, paskambinau mamai, nuėjau į balkoną. Vaizdas nerealus. Medžiai paskendę tamsoje, ieško kelio į šviesą. Į žvaigždes. Jie stiebiasi aukštyn. Yra vienas už kitą didesni. Aš taip pat žiūriu į žvaigždes. Kaip gera matyti tokį grožį. O garsai... Tolumoje girdisi įvairių gyvūnų garsai, kurių aš nesugebu atskirti, nes jų be galo daug. Visai kaip namie. Na ne kaip Niujorke, bet kaip tikruose namuose. Tokiuose namuose, kurių aš kaip ir neturiu. Čia aš jaučiuosi taip, kaip žmogus ir turi jaustis namuose. Užtikrintas ir pasitikintis savimi, ramus ir nebijantis, linksmas ir pašėlęs. Tiesiog laimingas! Taip i prasėdėjau kokį pusvalandį, kol mano mintis atitraukė merginos balsas apačioje. Labai jau girdėtas. Persisvėriau per balkono turėklus pasižiūrėti, kas ji. O kai pamačiau. Vos nesušukau "Melagė!" Taip buvo Kristė. Ta pati Marčio buvusi mergina. Ir ne viena, o su kažkokiu nevietiniu glamonėjosi, bučiavosi ir juokėsi. Na taip... Dabar tai jau tikrai įsitikinau, kas ji per viena. Ir kaip jis su ja draugavo... Nesuprantu.

Kiek ją pastebėjusi, nuėjau miegoti. O kai atsiguliau, nedelsiant užmigau ramiu, giliu miegu, be sapnų...