15. Aplankymas (1 dalis)

Praėjo penkios dienos. Man jos buvo tikrai nelengvos. Vis lindo Nikolas. Mat gi dabar jis mano vaikinas. Bet aš jo vengiau kiek tik galėjau. Normaliai su juo susitikus buvau gal tik kelis kartus. Tada ėjome pasivaikščioti, pavalgyti. Nuobodybė. O kitus kartus susitikę buvom tik prabėgom. Mane išgelbėjo nuo to keli dalykai. Vienas iš jų - portugalų kalbos mokymasis. Tai buvo puiki dingstis būti toliau nuo Niko. O ir šį bei tą jau galiu pasakyti ta kalba. Tikrai šaunu.
Elė labai susidraugavo su tuo Henriu. Seniau ji man prikišdavo, kad aš tinku Marčiui, o dabar aš prikaišioju. Bet jai visai tai patinka, tad nieko nelaimėjau. Ir iš tikro man atrodo, kad jie bus kartu. Tas Henris visai šaunus vaikinukas. Elei jis kaip tik. Kaip sakant, priėmėm jį į savo draugų ratą.
Džesika su Eliotu. Hmmm... Jie tai nesikeičia ir turbūt niekada nepasikeis. Kaip buvo prilipę vienas prie kito, taip ir yra prilipę.
Šiandien kaip tik turėtų atvykti tėvai. Labai jau keista. Visa šeima bus kartu. Bet tik savaitę. Na nieko čia nepakeisiu. Teks pasitenkinti ir tokia dalia. Netrukus su taksi važiuosime jų pasitikti į oro uostą, tad manau, kad čia grįšime tik vakare.
Atsikėliau gan vėlai. Jei ne staiga į akis pradėjusi šviesti saulė, būčiau miegojusi dar ilgiau. Dar keletą minučių pasivartaliojau lovoje. Galvojau, kad dar užmigsiu, bet nepavyko. Atsikėliau, lėtai nupėdinau į vonią nusiprausti. Kai palindau po šaltu vandeniu, tapau tarsi naujai atgimęs žmogus. Susišukavau plaukus, apsivilkau ir grįžau į kambarį. Kol laukiau pusryčių, nusprendžiau pasitvarkyti fotoaparatą. Po gero pusvalandžio aš jau laukiau kieme Elioto. Kažin gal ir Džesė važiuos. Bet nesvarbu. Svarbiausia tai, kad jis vėl tradiciškai vėlavo, o tuo tarpu man teko susitikti su Nikolu:
- Sveikute, - apsikabino.
- Labas.
- Ko tokia nuliūdusi?
- Eliotas vėl vėluoja.
- Jūs eisit kur nors? Gal ir aš...
- Ne negalėtum. Važiuosim į oro uostą.
- O ko?
- Tėvai atvyksta.
- Ooo!!! Tai susipažinsiu.
- Nė nemėgink, nes gyvas neliksi.
- Kodėl tu taip manęs vengi?
- Nes man viskas per greitai vyksta.
- Ou.
- Dabar atia. Matau, kad jau Eliotas ateina.
- Iki. Susitiksim kada nors.
- Jo.
Nueinant jis dar kelis kartus atsigręžė.
- Labas, sesyt. Sorry, kad vėluoju.
- Jau pripratau.
- Ko tokia surūgus?
- Nesurūgus. Tik dar miego noriu, - pamelavau. - Džesė nevažiuos?
- Aj, sakė, kad nenori trukdyti "šeimos" susitikimui. Pasivaikščios ar dar ką nors paveiks.
- Aišku.
- Nu tai važiuojam gal?
- Ok.

***

Visai gera buvo ištrūkti į didesnį miestą. Jį privažiavome labai negreitai. Visą kelią aš beveik tylėjau, žiūrėjau pro langą. Šį kartą aš nieko nejaučiau, buvau rami, bet nė neįsivaizduoju, kaip jausiuosi, kai tuo pačiu keliu vyksiu namo. Pasiklausiau keleto dainų, kartas nuo karto persimesdavau pora žodelių su Eliotu. na, o jis daugiausia diskutavo su vairuotoju apie automobilius. Na gal ir nelabai diskutavo, nes vairuotojo anglų kalba buvo kiek tragiška. Na, bet svarbu, kad suprantama.

- Kiek kainuos? - paklausė brolis, kai atvykome.

Kai sumokėjome pinigus, įžengėme į oro uostą. Pasirodo, kad tėvų skrydis vėluos dvi valandas. Tai ką dabar veikti?

- Einam pavalgyti? - paklausiau. - Vistiek ilgai važiavom.

- Ok.

Nuėjome į kavinę. Užsisakiau picos. Jau senoki valgiau nuodus, tai dabar kiek pasmaguriausiu. Valgėme ramiai, na gal kiek jaudinomės, bet ne per daug. Iki to laiko, kai pamačiau man mojuojantį Nikolą. Ką jis čia daro?! Negi negali man duoti nors kiek ramybės.

- Einu į tualetą, - pasakiau Eliotui ir pakilau nuo staliuko.

- Nustebinau? - paklausė Nikas prie įėjimo.

- Labai. Tik negerąją prasme.

- Kodėl?

- Sakiau tau, kad man viskas per greitai. O tu dar pradedi mane sekioti!

- Atleisk. Tai ką man daryti, kad aš negaliu be tavęs?

- Teks išmokti galėti, nes man nereikia persekiotojo.

- Aš labai bijau, kad tave iš manęs kas nors atims.

- Tai eik pas psichologą ir išsigydyk tą fobiją. O dabar prie manęs prašau nelįsti. Čiau.

Tarusi šiuos žodžius grįžau prie staliuko.

- Eliotai gal jau einam? Netrukus turėtų nusileisti lėktuvas.

- Ok.

Susimokėję už valgį patraukėme į laukiamąjį. Laukėme dešimt, penkiolika, dvidešimt minučių, kol galiausiai buvo pranešta, kad iš Niujorko nusileidžia lėktuvas...