Karnavalas prasidėjo jau šiek tiek temstant. Gatvėse pradėjo daugėti žmonių. Visi turistai susirinko pamatyti tą reginį. Gatvėse buvo daugybė prekystalių, kur vietiniai pardavinėjo kaukes, visokius apdarus karnavalui, suvenyrus. Kiti pardavinėjo vaisius. Kiekviena gatvė, kiekvienas stulpas tose gatvėse, kiekvienas medis buvo papuoštas. Visur buvo daugybė girliandų, lempučių, įvairių papuošimų.
Visą tą vaizdą aš regėjau per fotoaparatą. Mat viską norėjau įamžinti. Dabar aš, Elė, Eliotas su Džese einam prie tokios parduotuvės, kur turime susitikti su Marčiu. Elė sakė, kad jis visą dieną tame kaimelyje su draugais ruošėsi vakarėliui. Kai priėjome tą parduotuvę, tuoj pat į ją įsliūkino Džesė. Mat ten dar viena suvenyrų parduotuvė, kurioje ji nesilankė.
- Ele, kada ateis taviškis? - smalsiai paklausiau.
- Netrukus. Jis irgi turėtų čia pasirodyti.
- Oo... Nu tai aš su Marčiu liksiu viena, - šiek tiek nusiminiau.
- Ne.
- kaip tai. Juk Eliotas su Džesika pasiplaus.
- Nesvarbu. Ir jums abiems bus linksma.
- Tikiuosi.
- Ele? - pasigirdo vyriškas balsas.
- Labas, - linksmai pasisveikino ji su tuo vaikinuku. - Susipažinkite. Henri, čia - Amelija. Amelija, čia - Henris.
- Malonu, - nusišypsojau.
- Ir man. Tai gal jau einam?
- Gerai, - atsakė ji. - Ami, nepyksi, kad trumpam liksi viena?
- Ne. Pasilinksmink.
- Tai iki. Susitiksim vakarėlyje.
- Čiau.
Likusi viena nebesumojau, ką daryti, tad atsisėdau ant suoliuko.
- Hey!!! - iš tolo pamojo Nikolas.
Ir vėl tas.... Nenorom nusišypsojau ir pamojavau jam.
- Wow, kaip tu gerai atrodai, - tarė jis, kai priėjo.
- Ačiū.
- Tikra gražuolė.
- Mhm.
- bet su rankšluosčiu atrodai daug gražiau.
- Nikai! - išraudonavau iš gėdos.
- Gerai jau gerai. Atsiprašau. Lauki ko nors?
- Yap. Marčio.
Pamačiau, kaip jis persimainė iš pavydo. Ir man tai patiko.
- Aišku. Na tuomet aš einu.
- Ok. Būsi vakarėlyje?
- Kokiame?
- Na kur bus kažkokiame kaimelyje po karnavalo.
- Ačiū, kad pasakei. Būtinai ateisiu. Iki, - tarė jis ir nuėjo.
- Ami, - po kelių minučių išgirdau Elioto balsą, - nepyksi, jeigu aš su Džesika eisiu atskirai?
Taip ir maniau...
- Aišku, kad ne. Pasilinksminkite.
- Ok. Thanks.
- Gerai, o dabar dink, kol nesupykau.
Sėdėjau ant suoliuko gan ilgai. Jau maniau, kad taip ir liksiu čia sėdėti, nes žmonių vis daugėjo, bet tarp jų Marčio nebuvo.
- Kur jie dingo? - paklausė jis, kai susitikome ir vaikščiojome po miestelį.
- Elė su Henriu.
- Henriu?
- Na ten tas, kur ją pakvietė. O kiti šiaip kažkur klaidžioja.
- Na šaunumėlis, - su ironija tarė jis. - Na bet ir mes papramogausim.
Ir išties buvo labai linksma. Ypač patiko pats karnavalas, kai persirengę žmonės žygiavo miestelio gatvėmis, dainavo dainas. Ir mes galų gale įsijungėme. Vėliau taip nusivarėme, kad vos pavilkome kojas, tad atsisėdome pailsėti. Karnavalas praėjo, žmonės visi nuvargę išsiskirstė kas kur pašvęsti. Kiti klaidžiojo gatvėmis, kiti - ėjo į koncertą, o dar kiti - į vakarėlį.
- Gal jau einam? - paklausė jis.
- Palauk, aš labai noriu dar pasėdėti.
- Tai keliaujant pailsėsi.
- Nesupratau.
- Aj, nesakiau. Su džipu atvažiavau, tai važiuojant pailsėsi.
- Tau leidžia?
- Čia niekas netikrina.
- Aišku. Tavi varom.
1 komentaras:
Rašyti komentarą