13. Kelionė upe (2 dalis)

Kai pavalgėme, priverčiau visus pasifotkinti. Labai to norėjau, nes nusprendžiau kurti mūsų vasaros albumą. Kokių tik nuotraukų nebuvo. Vėliau ekskursijos vadovai pasakojo mums apie amazonės upes, jų gyvūnus. Pirmą kartą iš taip arti mačiau tikrą aligatorių ir kelias piranijas. Nei nepastebėjau, kaip jau pradėjo temti. Nesitikėjau, kad ši ekskursija užims tiek laiko. Na, bet nesvarbu.

- Buuu!!!

- Ir vėl tu... - šį kartą jau žinojau, kas prie manęs priėjo.

- O ką? Nepasiilgai?

- Na, kad nelabai.

- Gal galim vieną dieną be tų spyriojimųsi.

- Nemanau.

- Kodėl tu tokia? - paklausė Nikolas.

"Prigriebė" -pagalvojau.

- Nes...

- Nes, - paragino jis mane.

- Nes nenoriu su tavimi bendrauti.

- Tai kodėl bendrauji?

- Nes kitaip negaliu.

- Nesupratau..

- Aš pati nesuprantu, tai ką jau kalbėti, kad tu suprasi.

Kurį laiką stojo tylos pauzė. Aš žiūrėjau kaip leidžiasi saulė ir laukiau kol jis pasišalins. Mano nugara nubėgo šiurpuliukai. Tik neatskiriu ar tai nuo šalčio ar baimės. Tikriausiai nuo to ir nuo to.

- Tau šalta?

- Gal.

- Imk, apsirenk, - jis pasiūlė man savo švarką.

- Ačiū, bet nereikia.

- Reikia. Negi nori atostogas praleisti sirgdama?

- Na, ačiū, - paėmiau švarką ir apsivilkau.

- Ką veiksi, kai grįšim į krantą?

- Žiūrint, kiek bus valandų ir ką galvos kiti.

- kas tie kiti?

- Brolis, draugai...

- Tai gal supažindintum?

- Nematau reikalo...

- Na kaip nori. Dar gal susitiksim.

- Iki.

- Čiau, - jis apsisuko ir nuėjo.

Pagaliau!!! Aš nupėdinau link Elės....

***

Žiauriai nusivariau nuo kojų. Atsiguliau savo kambary ant lovos. Kažkas suvibravo mano kišenėje. Įkišau ranką. Tai telefonas. Bet jis ne mano, o... Nikolo. Vadinasi, jis padavė švarką su savo telefonu. Pažiūrėti, kas rašo, ar ne? Gal geriau nežiūrėsiu. Nusivilkau jo švarką ir padėjau ant sofos, kartu su telefonu. O pati nuėjau praustis. Kaip gera palįsti po dušu po tokios dienos!

Staiga kažkas suskambo. Telefonas. Šį kartą mano. Na ką. Išlipau iš dušo, greit apsivyniojau rankšluosčiu, truputį nusisausinau plaukus ir nubėgau atsiliepti:

- Alio?

- Ami, - tarė Eliotas.

- Taip...

- Nežinau ar tau patiks ta naujiena ar ne.

- Kokia?

- Už kelių dienų atvyks tėvai.

- Ką?!

- Ką girdėjai. Bet neilgai. Tik kelioms dienoms.

- Negaliu patikėti. Kaip jie čia taip atrado laiko..

- Nežinau. Man ir keista.

Vėl skambutis. Šį kartą į duris.

- Eliotai, jau einu. Kažkas į duris skambina.

- Ok, iki.

- Čiau.

Numetus telefoną, nulėkiau prie durų.

- Nikai? - nustebau, pamačiusi jį prie durų.

- Ammm... - tai viskas, ką iš jo išgirdau. Tada netikėtai susivokiau, kad aš.. Na nekaip apsirengusi. - Atėjau...

- Ok, užeik. Aš tuoj ateisiu.

Palikau pravertas duris ir nubėgau į miegamąjį ko nors apsivilkti. Kai apsirengiau, grįžau į svetainę, besišluostydama plaukus.

- Nesutrukdžiau? - jau su šypsena paklausė Nikas.

- Nesišaipyk, gerai? Pats matei.

- Ok. Atėjau dėl švarko.

- Aha. Ant sofos yra, pasiimk.

- Šiaip būčiau nėjęs, bet pastebėjau, kad ten telefonas...

- Kurgi ne. Tikriausiai suplanavai "netyčia" palikti jį.

- Tikrai ne.

- Kurgi ne. Na jau turi jį. Tai gal...

- Gal kur nueinam. Pavyzdžiui...

- Ne.

- O kodėl?

- Neturiu nuotaikos. Dabar, gal išeitum? - pradėjau jį stumti link durų. Tačiau jis netikėtai atsisuko ir sugriebė mane už liemens. Stovėjau netekusi žado. Tuomet Nikolo veidas pradėjo lėtai artėti prie mano lūpų ir jis mane pradėjo bučiuoti. Aš tarsi netekau kalbos dovanos. Buvau suparalyžuotas, nes negalėjau pajudėti, bet tik ne lūpos. Netrukus jos įsijungė į darbą. Viduje norėjau rėkti, viską plėšyti į skutelius, bet negalėjau. - Baik. - šiaip ne taip ištariau.

- Bet..

- Išeik.

- Gerai, bet..

- Eik tiktai.

- Iki, - jis atrodė nusiminęs.

- Ate.

Turėsiu, ką pamąstyti. Tikriausiai visą naktį galvosiu ir neužmigsiu. Galų gale turiu sau pripažinti, kad Nikas man patinka. Tik ką daryti toliau?